Vaikų piešinių paslaptys

Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Šiuo atveju kalbėsiu apie dailės terapiją, aptarsiu vaikų piešinius, jų naudojamas spalvas, formas ir atskleisiu ką jie reiškia, ką mums atskleidžia vaikų piešiniai.

Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindintis vaiko vidinį pasaulį, jo išgyvenimus.

  Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė , paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva. Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes – mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus. Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes – vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Tam, kad nustatyti vaiko psichologinę būklę ir polinkius reikalingi kompleksiniai, pagal specialias metodikas atliekami tyrimai.

Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne. Tokio bendrojo vaikų spalvų pasirinkimo mechanizmo patvirtinimas leistų psichologams praktikams pagrįsčiau interpretuoti vaikų piešinius psichologinio įvertinimo metu.

Kam taikoma dailės terapija?

          Pasaulinėje ir Lietuvos praktikoje DT taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti ir kt. Pastaraisiais metais DT poreikis iškilo karštose karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms. DT metodai taikytini daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes. Skirtingoms klientų grupėms taikomi vis kiti DT metodai. Pavyzdžiui ankstyvojo amžiaus vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką. Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes, toks procesas gali daryti įtaką raidai, esant jos sulėtėjimui.
Meninės raiškos užsiėmimai, meno terapijos metodai profesinėms komandoms suteikia galimybes saugioje aplinkoje atgaivinti ir vėl patirti savo spontanišką kūrybiškumą, žaidimo procesą, leidžia būti jame, atrasti bei atskleisti naujas, dar neatskleistas savo asmenybės kūrybiškas puses, patirti bendros komandinės kūrybos džiaugsmą, bei privalumus. Šiuose užsiėmimuose kiekvienas komandos narys turi galimybes patirti ir išgyventi netikėtas situacijas kartu su kitais komandos nariais. Užsiėmimo pradžioje, vykstant „apšilimui“, pristatoma ir aptariama užduotis, supažindinama su turimomis medžiagomis (dažai, pieštukai, molis ir kt.), kaip jomis naudotis. Apie vieną valandą vyksta kūrybinis procesas. Po to grupės nariai susirenka į bendrą ratą pristatyti savo kūrinių. Tuomet kiekvieno dalyvio idėjos, kūrybiniai impulsai yra pastiprinami visų dalyvių, senos idėjos išskleidžiamos naujais aspektais ir atrandami netikėti bendri sprendimai bei stimuliuojamas individualus kūrybiškumas. Tokie užsiėmimai vedami „team – building‘o“, asmenybės kūrybiškumo skatinimo, konfliktų sprendimo ir kt. tikslais.

Kas vyksta dailės terapijoje?

Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Piešiantysis gali savo situaciją pavaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis. Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Dailės terapijos indėlis – savitas, ji sudaro savęs atradimo privatumui ir leidžia būti atrastam ir visdėlto neatrastam, o tai ypač svarbu paauglystėje.

Šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai.

Ugdytojas, socialinis darbuotojas:

1.       Padės vaikui išgyventi jam rūpimas būsenas ir geriau suvokti jas:

                 a)  Sukurdamas saugią, nevaržančią aplinką meninei vaiko saviraiškai;

                 b)  Sudarydamas sąlygas spontaniškai vaikui kūrybingai reikštis;

                 c)  Laikydamasis nedirektyvios pozicijos;

                 d)  Aptardamas vaiko kūrinėlį;

 2.  Atvers naujas ugdymo bei ugdymosi galimybes:

                a)Tikėdamas, kad bet koks vaikas, nors ir labai neįgalus, turi saviraiškos ir kūrybos poreikį pagal asmenines galimybes;

             b)  Suvokdamas, kad priemonės saviraiškai – nebūtinai specialūs, bet kasdieniniai daiktai; saviraiškos vieta – nebūtinai klasė, grupė, bet ir kiemas ar kita netikėta erdvė, padedanti išreikšti saviraiškos idėją.

3.       Padės kuo tiksliau išreikšti vaiko keliamas idėjas, siekdamas, kad aplinka ir priemonės būtų kuo geriau pritaikytos jo poreikiams.
4.       Sugebės tiksliau formuoti užduotis ir individualiąsias mokymo programas tiek normalios raidos vaikams, tiek specialiųjų poreikių turintiems:

                a) Susipažinęs (-usi) su normalios vaiko piešinio raidos dėsningumais;

                b) Susipažinęs (-usi) su amžiaus tarpsnių elgesio bei pažinimo motyvais.

Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus. Ypač veiksminga jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu.

Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba – tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko kas vyksta ir atsitinka prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti. Piešinys – tai kažkas apčiuopiamo.

Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Kai vaikas turi sunkumų mokydamasis, bendraudamas, žaisdamas, jam sunku suprasti ir išreikšti savo mintis, adekvačiai elgtis.  Dailė tampa priemone leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su  pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.

Terapijos poveikio aspektai

Iš paveikslo, kaip ir iš fotografijos, sužinome apie subjekto psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją it tuo metu jam svarbius žmones. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Suaugęs žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi jam pasakęs. Vaikas gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba gėdingas akimirkas. Jis gali pavaizduoti save vyresnį arba kaip kūdikį. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Piešiantysis gali atkurti gąsdinančius sapnus, tokiu kaip kritimas arba bėgiojimas nuogam gatvėmis. Galima paraginti pacientą sugalvoti naujų dar labiau jaudinančių scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir atkartojęs juos piešinyje, nebe taip jų bijoti. Niekuo nerizikuojant galima popieriuje būti neprotingiems ir neslėpti psichotiškumo.

 Dailės terapija – visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai. Profesionalus psichoterapeutas – psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniam testams būdingus aiškinimo principus. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis kurios kyla piešiant. Dailės terapija galima būtų vadinti vienu subtiliausių ir tiksliausiu instrumentų psichoterapijoje.

Vaiko meninis vystymasis

Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Meninis procesas, kuriuo remiamasi raidos dailės terapijoje, apibūdinamas tokiais etapais:

1.       Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus. Juos vaikas atlieka rankomis mosuodamas ore, laikydamas daiktus (kreidelė, pieštukas, barškutis), kai pirštus kiša į dažus bei trintą maistą.
2.       Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save. Šiuos bandymus dažnai lydi vaiko čiauškėjimas.
3.       Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas – keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai. Šis etapas pasiekia viršūnę, kai atsiranda atpažįstami kontūrai (apskritimai, saulės).
4.       Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle. Ryškėja kūrybos individualumas.
5.       Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Atsirandant schemai, vaikas pereina nuo egocentrinio elgesio prie socialinio bendrumo pajutimo.
6.       Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru. Dabar vaikui daug svarbesnė draugų, o ne artimųjų nuomonė apie jo darbą.
7.       Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką. Didesnis dėmesys rodomas proporcijomis, perspektyvai, spalvų variacijoms, detalėms ir lyties charakteristikos.

Daugelio psichologų nuomone – vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Tuo pagrįsta ir teorija, kad vaiko piešinys pereina tam tikras fazes: žmogaus vaizdavimas – nuo galvakojo iki proporcingos žmogaus figūros, medis – nuo pagaliuko su keliais skersiniais brūkšneliais (stuburo fazė) iki kamieno su šakomis, o paukščio vaizdavimas vystosi nuo „kiaušinio“ su akimis ir sparnais iki tikro paukščio su rūšies požymiais. Dėl tam tikrų individualių vaiko vystymosi ypatybių piešinio raida gali sutrikti, kadangi būna sutrikdyta jo pažinimo raida. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis. Stebint vaikus nuo pat gimimo galima pastebėti jo brandą.

Ką atskleidžia vaikų piešiniai?

 Piešiniai kalba ne tik profesionalams. Taigi jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Ką nupiešė jūsiškis?

•  Mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą. Tokie vaikai imlūs naujai informacijai, juos nesunku sudominti mokslu.
•  Gyvūnai. Veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji nereti save tapatina su gyvūnais. Taigi kokią nuotakią „padovanoja“ jiems piešinyje – taip jaučiasi patys.
•  Mūšiai. Paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu. Tuo tarpu jei tokie piešiniai tik epizodiški, pavyzdžiui, pažiūrėjus kovinį filmą – nieko baisaus, taip mažylis išreiškia savo įspūdžius, po filmo kilusį vidinį nerimą.
•  Spalvos. Atkreipkite dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė – geltona, dangus – mėlynas, žolė – žalia. Vis dėlto pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visose jo piešiniuose? Ypatingai susirūpinti derėtų jei pagrindine spalva tampa..:  

                 Raudona – vaikas labai aktyvus, galbūt netgi agresyvus;

                 Mėlyna– mažylis liūdi, galbūt ilgisi ko nors iš savo draugų, artimųjų;

                  Juoda– liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių. Jei tai regite ne viename piešinyje – apsilankykite su mažyliu pas vaikų psichologą.

 Yra daugybė spalvų aiškinimų, įvairiai siejamų su žmogaus charakterio savybėmis, pomėgiais ar užslėptomis ydomis:

                  Geltona spalva – tai šviesa ir džiaugsmas;

                   Raudona – meilė;

                   Morkinę – mėgsta optimistai;

                   Juoda – asmenys linkę į depresiją.

   Taip pat kiti piešinių „ženklai“ – linijos, apskritimai, taškeliai, kryputės.

Piešiant šeimą, galima spręsti apie vaiko psichologinę būseną, savęs suvokimą. Paprastai centre vaizduojamas svarbiausias šeimos narys (juo gali būti ir pats mažylis), pakraštyje – mažiau svarbūs nariai. Šeimos narių svarbą atspindi ir vaizduojamų figūrų dydis, tarpusavio santykis. Paprastai jaunesnius brolius ir seseris vaikas vaizduoja mažesnius už save, tėvus – didesnius.

Dažnokai tėvai, užuot pagalvoję, kokią vertingą informaciją galėtų išskaityti mažylio piešinyje, jį kritikuoja: „nepanašu“, „per kreivai‘, „taip nebūna“. Esmė tame, kad vaikas dar nepajėgus sudėtingas emocijas nusakyti žodžiais. Bet jei duosite jam popieriaus lapą ir paraginsite ką nors nupiešti – galite tikėtis gauti patikimiausius atsakymus į klausimus, ką jaučia jūsų atžala.

Dailės terapija rizikos grupės vaikams

Vaikams lankytis pas psichologą yra labai sunku, ypač socialiai uždariems vaikams. Jiems „nieko netrūksta“, „viskas yra gerai“, nors pagalba akivaizdžiai reikalinga. Tokiu atveju psichologas gali pasinaudoti dailės terapija, nes vaikui ji yra patraukli ir jie noriai ateina piešti.
Psichologai, kurie taiko dailės terapijos metodą, labai svarbu prisiminti, kad jų pagrindinė užduotis – sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai galėtų atsiverti ir išsikalbėtų, sudominti atstumtus (socialiai uždarus) vaikus, kad jie ateitų į grupę ir motyvuoti vaiką gauti specialisto pagalbą.

Piešimo etapai, kurie yra būdingi atstumtiems ir uždariems vaikams:

Pirmas etapas – tamsūs piešiniai.

Šis etapas vaikams yra sunkiausias ir ilgiausias, bet geriausiai atspindi vaikų vidinę būseną: sumaištį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą ir t.t.
Pasak Polukordienės (2003), menas, kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę.
Šis etapas svarbus yra tuo, kad vaikai turi galimybę „išsipiešti“, t.y. sublimuoti visus negatyvius suvoktus ir nesuvoktus jausmus ir taip išsivaduoja iš slegiančios vidinės įtampos, kuri jiems kėlė baimę ir nerimą. Tai galima pamatyti iš vaikų elgesio, kaip jie piešia savo pirmuosius piešinius: labai skuba, ima kuo didesnį popieriaus lapą, dengia jį iš pradžių šviesiom paskui ryškiom, galiausiai tamsiom spalvom. Piešinys tada išeina niūrus ir „piktas“. Vaikai tada gali greitai suplėšyti arba suglamžyti ir skubėti imti kitą popieriaus lapą ir piešia toliau, tarsi nejausdami, kad „išsipiešę“ jie pasieks savo – gerą ir gražų piešinį, kuris atspindės jo vidinę harmoniją, ir, jau matydamas tokį piešinį, galės juo džiaugtis.
Per pirmuosius 3 užsiėmimus vaikai gali nupiešti daugiausia 5 – 9 piešinių. Po tokio “kūrybinio proceso” vaikai būna tarsi išsidūkę. Nors tikslas nėra dar pasiektas, tačiau neverbalinis elgesys byloja, kad jie jaučiasi geriau.

Antras etapas – šviesesni piešiniai.

Šviesesni vaikų piešiniai patvirtina tai, kas vyko pirmame etape. Subjektyvios pastabos apie vaikų neverbalinį elgesį, bylojantį apie vaiko pozityvius vaikų pokyčius, pasitvirtina tolesniais jų piešiniais antrame etape.Šio etapo piešinius vaikai jau priima: rodo vadovui, draugams. Taip prasideda verbalinis bendravimas tarp grupės narių ir vadovo. Vaikai pradeda po truputį kalbėti, paprašo pagalbos arba pasisiūlo padėti. Šiame etape vaikai sutinka kalbėti apie piešinius su vadovu.

Šis etapas laiko atžvilgiu kiekvienam vaikui yra skirtingas (1 – 2 mėnesiai). Jis svarbus tuo, kad yra tarsi švelnus perėjimas, kuris vaiką išveda iš “nesuvokiamo” į “suvokiamą”. Vaikai šiems piešiniams sugalvoja pavadinimus, iš kurių taip pat galima spęsti apie jų problemas. Kūrybinis procesas padeda išlaikyti psichologinį atstumą su konfliktiniu objektu. Iš pasąmonės iškilusios problemos, įgavusios simbolių formą, tampa ne tokios grėsmingos. Be to, kūrybinis procesas padeda formuoti civilizuotą elgesį. Taigi šiame etape vaikai netiesiogiai pradeda kalbėti apie savo problemą.

Trečias etapas šviesūs piešiniai

Tai pats svarbiausias dailės terapijos etapas, keliais aspektais:

• 1. Būtent dabar vaikai pradeda įvardyti savo problemas ir daugiausia kalba apie tai, kas jiems yra skaudu.
  2. Prisimena skaudžiausias savo gyvenimo įvykius ir išdrįsta apie juos kalbėti garsiai su vadovu per individualų piešinių aptarimą.
  3. Piešinių aptarimo metu išryškėja įvairios problemos, susijusios su vaiku ir jo artimiausia aplinka – šeima. Tai atsiranda galimybė padėti ne tik vaikui, bet ir jo šeimai.
  4. Šio etapo pabaigoje visi vaikai “atranda save” ir pradeda galvoti apie alternatyvią veiklą pagal savo gebėjimus, džiaugiasi savo pasiekimais, noriai dalyvauja saviraiškos darbų parodoje ir tuo didžiuojasi t.y. išauga savivertė.
  5. Šiuo etapu surinkta medžiaga yra labai informatyvi ir ją galėtų naudotis visos institucijos, dirbančios su rizikos grupės vaikais, taip pat ji gali būti perduota į nuolatinę vaiko buvimo vietą: mokyklą, dienos centrus ir pan.

 Ketvirtas etapas – konkretūs piešiniai

Šiame etape užsiėmimus vainikuoja vaikų pergalė, išreikšta piešiniais , dedikuojama konkrečiam asmeniui, dažniausiai tam, kurio nekentė.
Šiame etape įvaikai įgyja sveikos šeimos augančių vaikų bruožus:
• Laimingi (susiranda draugų, atskleidė savo kūrybiškumą);
• Draugiški (padeda vieni kitiems);
• Myli savo tėvus (konkrečius piešinius dedikuoja tėvams, kurių anksčiau “nekentė”);
• Gerai vertina save (atskleidė savo kūrybiškumą);
• Pasitiki savimi (dalyvauja parodose, dovanoja savo piešinius, su pasididžiavimu rodo juos savo draugams, pradeda lankyti įvairius būrelius);
• Gerai suvokia savo elgesį (nors dar labai sunkiai, vis dėlto priima sprendimą, prieš tai įvertinę situaciją);
• Altruistiški (prisimena, užjaučia sergančius vaikus);
• Moka bendrauti su kitais (įgiję pasitikėjimą savimi, vaikai džiaugiasi, kad pasikeitė jų santykiai mokykloje su draugais);
• Gerai mokosi (pradeda geriau mokytis);
• Džiaugsmingos nuotaikos (vaikų veiduose dažna šypsena).

Paveikslas pasako tai, ko nedrįsta lūpos

Apibendrinant , galiu teigti, kad pagrindinis dailės terapijos tikslas – paskatinti vaiką atsiverti ir išsipasakoti visas problemas, prislėgusias mažą širdutę. Dažnai tai būna vienintelis būdas sužinoti tai, apie ką vaikui kalbėti nedrąsu. Piešdamas paveikslą, vaikas „išpiešia“ savo problemas, baimes, slapčiausias mintis ir širdį prislėgusius „baubus“. Vaiko paveikslas – tai tarsi jo proto nuotrauka, atspindinti vidinį pasaulį ir problemas.Visi pasaulio vaikai - kinai, eskimai, amerikiečiai, tamsiaodžiai ar šviesūs - apytiksliai devyniolikos mėnesių pradeda piešti. Jeigu šalia vaiko bus popierius ir pieštukai, jis pieš. O jeigu šių ar panašių priemonių nėra, vaikas pirštu vedžios ant bet kokio šalia esančio paviršiaus (pvz., smėlio, dulkių, ant rasoto stiklo ir pan.). Vaikams atsiveria naujas pažinimo pasaulis, pilnas atradimų bei paslapčių. Tai bus nuostabi kelionė, kuri įtrauks kartu ir mąstymą, ir vaizduotę, ir kūno patyrimą. Šios kelionės spalvos keisis, keičiantis vaiko amžiui, vaikas gyvens vis nauja, nepakartojama patirtimi.