Padegėjai, jų tipai bei psichologinės charakteristikos. Įvertinimo instrumentai taikomi tokiais atvejais.

Norint suprasti apie ką yra šis straipsnis, reikėtų pradėti nuo apibrėžimų:

Padegimas (angl. Firesetting) platus ir bendro pobūdžio terminas, apimantis padegimo aktą, kuris nereikalauja individo prisidėjimo. Tačiau asmuo yra įtraukimas į tą aktą netyčia (pvz.: neatsargus rūkymas).

Padegimas (angl. Arson) apibrėžiamas, kaip „ tyčinis ar netyčinis deginimas, arba bandymas sudeginti su/be ketinimo apgauti (Department of Justice, 1980).

Piromanija, dar vienas terminas vartojamas kalbant apie padegimus, tačiau piromaniakai „pasižymi nevaldomu potraukiu padegti. Jie iš šio akto negauna jokios materialinės naudos ir nėra jokios sąmoningos motyvacijos šiam elgesiui“ (Bennett and Hess, 1984). Piromanija galiausiai buvo pripažinta impulsų kontrolės sutrikimų, kai buvo įtraukta į DSM – III (APA, 1980).

 

 Piromanija

        Anot L.E. Radavičiaus (2004), Pagrindiniai piromanijos bruožai yra nemotyvuoti daugkartiniai padegimai, didėjanti įtampa prieš tokį veiksmą, nuolatinis domėjimasis gaisrais, gaisrų gesinimu, gaisrininkų technika, veikla ir pan. ir akivaizdus, malonus susijaudinimas ir atsipalaidavimas po padegimo. Patologinis padegėjas kruopščiai ruošiasi padegimui, neatsižvelgdamas į kitiems žmonėms sukeliamą pavojų, kartais dalyvauja jį gesinant arba su malonumu jį stebi tarp kitų gaisro žiūrovų. Toks asmuo neretai gerai supranta faktinę padeginėjimo veiksmų pusę ir jų pavojingumą visuomenei, tačiau nepajėgia atsispirti pagundai daryti šiuos veiksmus. Praėjus priepuoliui, apgailestauja taip pasielgęs, teigia nenorėjęs padaryti kam nors žalos. Piromanijai nepriskiriamas apgalvotas padegimas dėl kokio nors aiškaus motyvo (gauti draudimo pinigus, palengvinti gyvenimą, išreikšti politines pažiūras, protestą, paslėpti kito nusikaltimo pėdsakus, išreikšti pyktį arba atkeršyti ir pan). Kaip piromanija nevertinamas ir padegimas, kurį kartais padaro asmuo, kuriam būdingas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, arba psichikos ligonis dėl liepiančių klausos haliucinacijų arba kliedesių, dėl blogos atminties arba nesuprantant padegimo padarinių ir kt. Gaisras gali būti sukeltas ir dėl neatsargumo, ūmios intoksikacijos alkoholiu arba kitokiais narkotikais ir kt. šio sutrikimo paplitimas yra nežinomas. Jis būdingesnis protiškai atsilikusiems vyrams. Priežastys yra neaiškios.

            Pagal DSM-IV piromanija yra klasifikuojama kaip impulsų kontrolės sutrikimas, charakterizuojama kaip negebėjimas atsispirti impulsyviam, pasikartojančiam, tikslingam nenu­maldomai stipriam poreikiui uždegti ugnį, kuris nesusijęs su jokia išorine nauda. Patologinis padegimas – piromanija – šiuo metu yra apibrėžiama DSM-IV diagnostiniais kriterijais, kurie nurodo, kad piromanija yra: a) tyčinis gaisro sukėlimas daugiau nei vieną kartą; b) su būdinga įtampa ar afektiniu sujaudinimu prieš veiksmą; c) pasireiš­kia žavėjimasis, susidomėjimas, trauka gaisrui ir jo situaci­jai, aplinkai (priemonėms, jų panaudojimui, pasekmėms); d) jaučiamas malonumas, pasitenkinimas ir palengvėjimas sukėlus gaisrą arba stebint jį, dalyvaujant jo išdavose; e) gaisro sukėlimas neturi tikslo gauti piniginės naudos, siekti kriminalinio ar ideologinio tikslo, neturi pykčio ar keršto motyvo, nėra sąlygotas kliedesio idėjų ar haliucinacijų nei protavimo (kritiškumo) sutrikimų (demencijos, protinio at­silikimo, intoksikacijos).

               Tarptautinės ligų klasifikacijos 10- me leidime (ICD-10, World Health Organisation, 2002) pi­romanija yra įvardyta, kaip įpročių ir potraukių sutrikimas (F63), akcentuojant pastovų susidomėjimą gaisru ir su juo susijusiais objektais. F63.1 – patologinis padeginėjimas (piromanija) -

šiam sutrikimui būdingi daugkartiniai padegimai arba bandymai be aiškaus motyvo padegti kitų asmenų turtą ar daiktus ir nuolatinis domėjimasis su ugnimi ir degimu susijusiais dalykais. Šis elgesys dažnai yra susijęs su stiprėjančia įtampa prieš padegimą ir stipriu susijaudinimu, patiriamu iškart po potraukio patenkinimo. Išskyrus: padeginėjimą, esant:

•         asocialaus tipo asmenybės sutrikimui (F60.2)

•         intoksikacijai alkoholiu ar kitai psichoaktyviajai medžiagai (F10–F19 su ketvirtuoju ženklu .0)

•         stebėjimui dėl įtariamo psichikos ar elgesio sutrikimo (Z03.2)

•         elgesio sutrikimams (F91.-)

•         organiniams psichikos sutrikimams (F00–F09)

•         šizofrenijai (F20.-)

https://www.youtube.com/watch?v=sksRBohCalQ

 

Teorinės padegimų prielaidos

             Vokietija ir Prancūzija buvo pirmosios šalys, kurios pripažino piromaniją, kaip beprotybės formą, tai privedė prie tam tikrų teisinių pokyčių, pagal kuriuos asmenys, kuriems diagnozuota piromanija galėjo išvengti mirties bausmės. Isaac Ray, buvo pirmasis amerikietis, kuris pavartojo terminą – piromanija – 1844 m. veikale „A treatise on the Medical Jurisprudence of Insanity“. Jis apibūdino piromaniją, kaip atskirą beprotybės formą, kurį panaikiną asmens atsakomybę už veikas, prie kurių ji priveda. Na, o 20 amžiaus pradžioje, padegimas buvo aiškinamas psichoanalitikų. Stekel (1924) teigė, jog piromanijos šaknys yra seksualinio pobūdžio, o Freud (1932) postulavo, kad visa tai yra dėl sutrikusios psichoseksualinės raidos. Ypatingai akcentavo fiksacija ir regresiją į falinę stadiją psichoseksualinės raidos. Freud interpretacijos linko į homoseksualumą, į tai, kad judančios liepsnos panašios į falą,o viską užgožiantis noras gesinti liepsnas siejamas su šlapimu. Vienas iš pavyzdžių kaip Freud aiškino padegimą: jis rėmėsi Prometėjo istorija. Prometėjas faktiškai buvo nusikaltėlis, nes pavogė ugnį iš Dievų. Ugnis taip seksualumo atvaizdas, taigi jam vienintelė tinkama bausmė buvo jo pavertimas akmenimi ir jo kepenų atidavimas grifams. Kadangi senovėje buvo manoma, kad už seksualumą buvo atsakingos kepenys. Taip pat kiti aiškinimai:a) psichoanalitiniai - padegimas kaip psichozės padarinys (pvz. Šizofrenijos atveju ar kiti psichinės sveikatos sutrikimai, tačiau negalime neatkreipti dėmesio, kad dauguma padegėjų nėra psichiškai nesveiki) padegimas, kaip išstumtas seksualinis draivas (žmonės gimsta su pasąmoningais draivais tam tikram elgesiui. Buvo manoma, kad padegimai tai ekspresija vieno iš pasąmoningų draivų); b) padegimas ir manijos simptomai – kontrolės paradoksas (Gunderson, 1974, teigia, kad padegimas gali būti šalutiniu produktu prastos kontrolės ir asmens manijos simptomų. Gunderson tikėjo, kad padegimas įvykdomas atsižvelgiant į provokuojantį įvykį); c) padegimas, kaip išstumta agresija (tai aiškinama tuo, kad padegime pagrindinis tikslas yra turtas, dažnai padegimai vykdomi mylios atstumu nuo namų ir pagr. motyvas, tai kerštas); d) padegimas, kaip problemos sprendimas (ši teorija teigia, kad padegimas yra labai veiksminga priemonė norint pakeisti sunkiai toleruojamas aplinkybes ar sąlygas, tai priemonė tikslui pasiekti. Nepageidaujamos aplinkybės ar sąlygos gali būti tiek vidinės (jausmai ir mintys) bei išorinės (šeimos konfliktai, darbo konfliktai); e) padegimas, kaip išmokta agresijos forma (tai, kad socialinis išmokimas gali paaiškinti padegėjų elgesį patvirtina tyrimų rezultatai, anot kurių šeimos dinamikos sunkumai, prasti tarpasmeniniai santykiai, tėvų priežiūros ir disciplinos stoka yra susiję su padeginėjimu. Pagal soc.išmokimo teoriją, tyčinis padeginėjimas yra pastiprinamas per bendraamžių palaikymą ir nenustatytų padegimų incidentus).(Doley, 2004). Taip pat padegimas gali būti genetiškai užprogramuotas (pvz.: šilumos poreikis, malonumo siekimas ugnies pagalba).

 

Tipai ir psichologinė charakteristika

            Nepriklausomai nuo to, kiek informacijos buvo surinkta apie padegėjus, tačiau vis dar nėra visiškai aiškus šis neįprastas elgesys. Svarbu yra paminėti tai, kad nėra tipiško padegėjo, yra tik tam tikros savybės, kurios gali būti bendros, tiems kurie padeginėją.Daugelis iš tų, kurie rašė apie padegimus nustatė platų spektrą motyvų ir jie yra diferencijuojami tarp skirtingų tipų padegimų.  Tipologija pagal Rider (1980): A) pavydo motyvuoti suaugę vyrai. Padegimai šiuo atveju, tai rezultatas įžeidimo ir jo asmenybės kritikos; B) Ar-bus-herojus (angl. Would-be-hero) – šis asmuo skubą „į sceną“, gelbėti žmonių gyvybes; C) Jaudulio apimtas padegėjas – padeginėja dėl patiriamo jaudulio, be seksualinio sujaudinimo; D) Piromaniakas - pasižymi kompulsiniu asmenybės elementu, kuris verčia padeginėti. Tokiu būdu jis mažina įtampa, patiria malonumą, pasitenkinimą ar palengvėjimą.

            Douglas ir kt. (1994) – tipologija pagal motyvus: I) Vandalizmas. Dažniausiai jauni asmenys, veikia grupėmis, gali būti nusikreipę į švietimo pastatus, žemesnes klases, gyvenantys netoli nusikaltimo atlikimo vietos. Nėra linkę piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais. Linkę bėgti nuo nusikalstamos vietos ir daugiau ten negrįžti arba žiūrėti iš saugaus atstumo. II). Jaudulys. Ši grupė skirstoma į jaudulio ieškotojus, dėmesio prašytojus, pripažinimo prašytojus bei lytinius iškrypėlius. Linkę padengti ir stebėti iš saugaus atstumo arba įsimaišyti į stebėtojų minią. Dažniausiai kilę iš viduriniosios klasės. Dažniausiai nusikalta vieni arba turi vieną sąjungininkai. III). Kerštas. Tikslas yra atkeršyti už realią ar įsivaizduojamą traumą, atkeršyti padegimu šie asmenys gali ir po kelių mėnesių ar net metų. Dažniausiai, jei padegimą įvykdo moteris, tai ji yra motyvuota keršto. Šie asmenys linkę laikyti distancijos nuo nusikaltimo scenos ir nelinkę ten grįžti. IV). Pelnas. Tai mažiau „aistringi“ padegėjai. Jie yra vedini tik materialinės naudos. Šie asmenys dažniausiai vidutinio intelekto, nors akademiniai rezultatai gali būti prasti. V). Slepiantys nusikaltimą. Tikslas – utilitarizmas, atsikratyti nusikalstamos veikos įrodymų (nužudymo, apiplėšimo). VI). Ekstremistai. Taigi, kaip galima pastebėti šios tipologijos remiasi padegimo motyvu.

            Tačiau motyvas, kaip informacijos šaltinis yra nepatikimas, nes visa ši informacija yra gaunama retrospektyviai iš teisės pažeidėjo ir gali būti dviprasmiška(Helinä Häkkänen, Pia Puolakka ir Pekka Santtila, 2004). Kai kurie tyrimai (Hill et al., 1982; O’Sullivan & Kelleher, 1987) parodė, kad didelė dalis padegėjų negali nurodyti motyvo, taip tikriausiai yra dėl saviraiškos problemų.

           Na ir, Canter ir Fritzon (1998) bandė įveikti šiuos apribojimus, jie pasiūlė naują padegėjų diferencijavimo modelį, kuris remiasi veiksmų sistemos modeliu. Jie iškėlė hipotezę, kad padegėjus galima skirti vienus nuo kitų pagal tai, ar jų veiksmai yra orientuoti į asmenį ar į objektą. Taigi veiksmai vertinami pagal a) veiksmo šaltinį ir b) poveikį ar veiksmo norimą tikslą. Abu šie veiksmų aspektai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai. Pagal tai skiriamos 4 rūšys padegėjų: 1) prisitaikantis: asmuo reaguoja į išorę, išnaudodamas aplinką dėl instrumentinės naudos. Šios rūšies padegėjai, lyg ieško galimybės vedini noro sunaikinti taikinį, pvz.: nuslėpti nusikaltimą arba vandalizmas; 2) ekspresyvus (ang. Expressive): asmuo reaguoja į vidinę psichologinę būseną paveikdamas išorinę aplinką. Ši rūšis padegėjų kaip taikinį pasirenka pagal simbolinę ar emocinę reikšmę ar iš susijaudinio; 3) integruota rūšis: asmuo reaguoja į vidaus psichologinę būseną keičiant pačią sistemą. Šis asmuo naudoja ugnį kaip dėmesį patraukiantį įrankį, kurio pagalba jis gali kelti pavojų savo ir kitų gyvybei, pvz.: pseudo - savižudybė; 4) konservatyvus: asmuo reaguoja į išorę keičiant sistemą. Šis padegėjų tipas mato žmogų kuris padeginėja atsakant į frustraciją, kurios šaltinis yra išorėje, kad asmuo atgautų pusiausvyrą savo gerovę, pvz.: kerštas.

               Tipologija yra naudinga tuo, kad ji patvirtina padegėjų heterogeniškumo pažinimo svarbą. Gebėjimas identifikuoti, už padegimo slypinti motyvą, gali būti labai svarbus tyrimo procese. Be to, motyvų identifikavimas yra svarbus kalbant apie gydymą ir to valdymą. Taip pat svarbu pripažinti ir tipologijų ribotumą ir sutelkti dėmesį į elgesio analizę būdingą tai tipologijos grupei bei atskiram atvejui, siekiant suprasti tikrai sudėtingus individualius ir konteksto skirtumus, kurie nulėmė padegimą (Prins, 1994).

Amžiaus skirtumas

                Nepilnamečių padegimai, tai gana įprasta elgesys pasireiškiantis tiek ikimokykliniame amžiuje, tiek vaikystėje ir paauglystėje, šis elgesys praeina savaime be intervencijos. Tačiau yra maža grupė, kuriems šis elgesys išlieka. Anot Hanson (1994) tai yra svarbus prognostinis veiksnys paaugliams padegėjams ir anot Rice ir Harris (1991) suaugusiems padegėjams.

          Na, o Barnnett ir Spit­zerr (1994) išskyrė dažniausiai pasitaikančius suaugusiųjų padegėjų motyvus: kerštą, neapykantą, pavydą, paaugliams padegėjams dominavo priešiškumo, pykčio, įsiūčio, links­mybės, sukeliant gaisrą, arogancijos ir pripažinimo ieškoji­mo motyvai. Bourget ir Bradford (1989) tyrime teigiama, kad merginos paauglės dažniau demonstruoja tokius motyvus, kaip pvz.: priešinimasis tėvų valdžiai ar dėmesio siekiantis elgesys.

Lyčių skirtumas

              Noblett ir Nelson (2001) tyrimo išvadose nurodė, kad moterų tikslingi padegimai dažnai siejasi su seksualine prievarta arba tyčiniu savęs žalojimu, psichosocialinėmis traumomis. Šių autorių nuomone, piromanija moterims gali būti siejama su agresijos pakaita tais atvejais, kai jos nesu­geba konfrontuoti tiesiogiai, tai pat kaip savivertės sustipri­nimo poelgis. Bourget ir Bradford (1989) tyrime teigiama, kad moterų padegėjų motyvai, nors ir panašūs į vyrų padegėjų, bet jie labiau pavojingi ir dramatiški. Pvz.: pasitaiko keršto atvejų ir turto sunaikinimo atvejų, kai tas turtas moteriai turi simbolinės reikšmės.

                Naujausioje literatūroje teigiama, kad nėra reikšmingų skirtumų tarp moterų ir vyrų padegėjų (Geoffrey L. Dickens, Philip A. Sugarman, Theresa A. Gannon, 2012).

Įvertinimo instrumentai

                Daugybė instrumentų buvo naudojama vertinant padegėjus, šie bandymai apima WAIS – R, WISC – R, Rorschach, MMPI ir MMPI – 2. Tačiau iki šiol nėra standartizuotų instrumentų padegėjams įvertinti, vienas yra kuriamas: SAFARI (The St Andrew's Fire and Arson Risk Instrument) – tai pusiau struktūruotas interviu skirtas būtent padegėjų rizikos įvertinimui. Klausimai apima asmens pasirengimą keistis, padegėjų saviveksmingumą, tikimybę ateities padegimų. Vertinimas baigiamas rekomendacijomis tolimesniam įvertinimui ir intervencijos planu. Šis inventorius buvo išbandytas moterų imtyje, tikrinant patikimumą, validumą ir suprantamumą. Darbuotojai įvertino SAFARI kaip priimtina pacientams ir lengvai administruojamą. Nustatyta, kad SAFARI yra suprantamas, pasižymi aukštu vidiniu suderinamumu, aukštu patikimumu pakartotinio tyrimo metu ir validumu. Taigi išvados: SAFARI padeda užtikrinti padegėjų elgesio paaiškinimą ir pasekmes bei padeda pasirenkant individualų intervencijos planą. Tačiau būtini tolesni tyrimai, siekiant patikrinti patikimumą ir validumą vyrų imtyje (Clive G. Long, Ellen Banyard, Barbara Fulton and Clive R. Hollin, 2013)

               Paauglių įvertinimui yra FEMA programa, kuri susideda iš rizikos įvertinimo struktūruotu interviu, dalyvauja ne tik nepilnametis bet ir tėvai ar globėjai, ir klausimyno, kurio pagalba nepilnamečiai skirstomi į žemos, neabejotinos ir aukščiausio laipsnio riziką tolimesniems padegimams. 14 teiginių Firesetting History Screen (Padegimų istorijos apžvalga), kuri vertina žaidimo su degtukais dažnumą bei padegimų istoriją. The Firestting Risk Interview (Padegimų rizikos interviu) – 86 teiginių klausimynas, kurį pildo tėvai ar globėjai, susideda iš 8 skalių, tokių kaip pvz.: susidomėjimas ugnimi, ankstyvoji patirtis, sugebėjimas padegti, žinios apie ugnį ir ekspozicija, bei 7 pagrindinių veiksnių, pvz.: disciplina ir bausmių dažnumas ( Geoffrey L. Dickens,Philip A. Sugarman,Theresa A. Gannon, 2012). Pati naujausia metodika sukurta Robert Stadolnik (2010) FRAT – Y (Padegimų rizikos įvertinimo įrankis jaunimui), jis gali būti naudojamas 5 – 17 metų vaikų įvertinimui. Su šia metodika nustatoma žema, vidutinė ar aukšta rizika, bei pirminius ir antrinius padegimo motyvus, kurie savo ruožtu veda prie tinkamos intervencijos programos parinkimo tiek vaikui, tiek jo šeimai.

 

Kokie yra padegėjų rizikos veiksniai?

           Pagrindinė problema, kuri yra susijusi su recidyvizmu yra tikslus rizikos veiksnių žinojimas, kad galima būtų užkirsti kelią ateities padegimams. Tačiau literatūroje nurodoma, kad yra mažai informacijos kaip prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius vyrų ir moterų padegėjų. Dickens (2009) naudojo progrostinės regresijos analizę norėdamas nustatyti pagrindinius bruožus vyrų ir moterų padegėjų, taigi jis išskyrė: jaunas amžius, vienišas, patirtas smurtas šeimoje arba priklausomybės, ankstesni teistumai (išskyrė būtent ankstesnius teistumus už nuosavybės teisių pažeidimus), įkalinimas, santykių problemos, na ir susidomėjimas bei susijaudinimas matant ugnį yra vienu iš pagrindinių rizikos faktorių. Dickens (2009) teigia, kad reikia tolimesnių tyrimų norint nustatyti statinius ir dinaminius rizikos veiksnius, tai padėtų kuriant įvertinimo metodus bei intervencijos programas padegėjams.

Apibendrinimas

Apibendrinant norėčiau pristatyti Lietuvoje atlikto padegėjų rizikos veiksnių tyrimo rezultatus, taigi buvo nustatyta, kad:

1.      Padegimo elgsena žymiai būdingesnė vyrams nei moterims.

2.      Padegėjų dominuojantis amžius yra 21-25 metai.

3.      Didesnė dalis padegėjų yra menko išsilavinimo.

4.      Didžioji dalis padegėjų gyvena ne šeimoje (yra neve­dę arba išsituokę).

5.      Daugiau nei pusė padegėjų nusikalstamą veiką įvyk­dė pirmą kartą.

6.      Padegėjams būdingas didelis ligotumas psichikos sutrikimais, dažniausiai nustatoma protinis atsilikimas, ši­zofrenija, asmenybės sutrikimai ir priklausomybė nuo al­koholio.

7.      Ketvirtadalis ištirtų padegėjų buvo pripažinti nepa­kaltinamais dėl psichikos sutrikimų. Dažniausiai jiems dia­gnozuota šizofrenija, protinis atsilikimas ir demencija.

8.      Beveik pusė padegėjų padegimo metu buvo apsvai­gimo būsenoje.

9.      Vyrams padegimas gali tarnauti kito nusikaltimo slėpimui, kas nėra būdinga moterims.

10.  Tiek vyrams, tiek moterims padegimo elgsenoje do­minuoja keršto ir pykčio motyvas.

11.  Tiesioginės materialinės naudos siekimas tarp pade­gėjų nustatytas retai.

12.  Potraukių sutrikimas – piromanija – yra labai retas fenomenas. (Martinkienė, 2012)

 

            Manau šis nusikaltimo pobūdis yra ne tik pats baisiausias bet ir keistai žavintis, nes pats padegėjas tampa tik įrankiu. Kodėl? To paaiškinimas ir bus pagrindinis motyvas padegimų prevencijai, nes asmuo laikantis ginklą gali rinktis ką sužalos ir kaip stipriai, tuo tarpu padegėjas nusileidžia ugnies jėgai. Ugnis pati apsprendžia savo kryptį remiantis aplinkos veiksniais, ji nėra valdoma asmens, kuris ją sukūrė. Tai ir daro šiuos nusikaltimus vienais iš pačių mirtingiausių ir baisiausių kriminalinio elgesio formų.